• Inkilas prie medžio kamieno tvirtinamas 2–5 metrų aukštyje. Atstumas tarp inkilų gali būti nedidelis – keli metrai. Paprastojo varnėno ir čiurlio inkilus galima tvirtinti ir prie pastatų sienų.
• Inkilas sukonstruotas taip, kad rudenį jį būtų galima atverti ir išimti seną lizdo medžiagą. Nors paprastieji varnėnai inkilus išsivalo patys, gana dažnai juose peri kitų rūšių paukščiai, kurie senos lizdo medžiagos patys neišmeta.
• Inkilai keliami atvirose vietovėse – soduose, parkuose, medžių grupėse, gyvenvietėse, taip pat miškų pakraščiuose. Inkilus rekomenduojama nukreipti rytų–pietryčių kryptimi.

Paprastasis varnėnas peri kaimo kraštovaizdyje – sodybose, alėjose, miestuose ir kitose gyvenamosiose vietovėse, taip pat senuose, retuose plačialapių miškuose ir aukštapelkėse esančiose salose. Lizdą suka iš sausos žolės, smulkių šakelių, šaknelių, plunksnų ir vilnos. Kiaušinius pradeda dėti balandžio pabaigoje, jaunikliai lizdą palieka birželį.

Paprastasis čiurlys daugiausia peri gyvenvietėse, kartais ir prie miško aikščių. Dažnai apsigyvena varnėnų inkiluose po to, kai iš jų išskrenda pastarųjų jaunikliai. Lizdą formuoja iš žolės, lapų ir plunksnų, kurias surenka skrisdamas. Kiaušinius deda birželį, jaunikliai lizdą palieka liepos pabaigoje arba rugpjūtį.